Šiek tiek po vienuoliktos vakare gryžinėju iš Kotrynos. Per radiją groja senos geros melodijos, o aš tyliai riedu namų link. Apsvarstau šiandien nuveiktus svarbius dienos darbus, šiek tiek suplanuoju rytojų ir dar kartelį prisimenu Kotrynos šypsenėlę. Kad dūšiai būtų geriau.
Keliukai, autostrada ir miesto gatvės - viskas pasidengę tirštu rūku, o termometras rodo -7 laipsnius. Kelias trumpas, tad jau greit prisiparkuoju, uždarau vartus ir žengiu link namų durų, bet staiga pakeliu galvą į viršų ir sustingstu. Apsisuku ir geras penkias minutes žvelgiu į nereliai žvaigždėtą dangų. Toks vaizdas mane sukausto visada. Galvoje sukasi įvairiausios mintys: nuo prisiminimų, kaip būdami visai mažiukai su Alma prie prudo bandėme vėžiauti ir skaičiavom krentančias žvaigždes, iki apmastymų, jog trys visiškai tiesia linija netolygiai žybsinčios švieselės turbūt yra kokie nors palydovai, skrendantys ta pačia trajektorija. Dėja, bet šiek tiek pašalęs nosį ir neturėdamas pašnekovų apsisuku ir lendu pro duris į namelį.
Drauge Matai, po velnių, kur mano štatyvas.... Būčiau pokštelėjes nuostabių naktinio žvaigždėto dangaus nuotraukų, o dabar pasitenkinsim foto archyvu....
Komatryniai
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą